(c) Tomas Č, 2009. Fotografuota mobiliuoju telefonu.

Šiandien Kažkurią dieną prie seimo mačiau protestuojančius žmones, kurių rankose buvo plakatai – primenantys valdžiai apie jų reikšmę, egzistavimą. Užteko pastovėti kelias minutes ir galvą „išūžė“ dviejų benzininių žoliapjovių garsai. Apsisukau ir važiavau namų link, tačiau galvoje liko skausmą keliantis ūžesys, verčiantis susimąstyti apie ateitį.

Kas bus toliau? Aš ne ekonomikos analitikas, tačiau situacija šūdina (smarvės nėra, bet vaizdzelis nekoks). Į  žmones dėmesio nekreipiama, jaunimas pragyventi gali, jeigu nori ir stengiasi. Tačiau ką daryti vyresnio amžiaus žmonėms (čia virš 50+++)? Jeigu neteks dabartinio darbo, kažin ar susiras kokią kitą apmokestinama darbo vietą? Dabar, gi, žmonės neina atostogų, nes bijo, kad išėję gali nebe pareiti į savo darbo vietą.

Neseniai manęs užklausė apie 2012m. numatomą pasaulio pabaigą, na ką aš apie tai manau? Atsakiau, kad nieko. Pasaulio pabaiga jau turėjo būti ne kartą, pagal visus pažadukus, tačiau gyvenam šiuo metu ir pabaigos nesimato. Todėl apie artimą ateitį reikia galvoti ir gyventi, o ne užsidaryti sandėliuke ir kaupti atsargas – taupyti. Ar verta pinigus sukti į kojinę ir jas užkasinėti kieme? Visų pasaulio pinigų nei uždirbsi, nei sutaupysi.

Na ir grįžkime prie įrašo temos, kuri sako, kad kiemsargis irgi žmogus. Pasakykit ne – nesutiksiu. Visi esame žmonės, visi turime stengtis dėl savo dabarties ir ateities. Streikais, žmogus gyvas nebūsi.

Ir kažkodėl pasąmonėje nesugebu įžvelgti ateities Lietuvoje, kurioje mokslų kainos kyla neproporcingai žmogaus pajamoms…

Pradėjau ir nebaigiau, nes tai tik apmąstymai. Galbūt kažkur nusvaigau, nuvažiavau į lankas, bet save supratau.

Ačiū, kad perskaitei,
T.