Ronan Keating – If Tomorrow Never Comes

Nėra nė vieno žmogaus kurio gyvenimas nebūtų kalnuotas, vingiuotas, duobėtas.
Vieni kalnai didesni, o kiti – mažesni.
Vieni vingiai aštrūs, o kiti – švelnūs.
Ir taip galima rašyti apie daug ką..

Tačiau vieni jausmai – begalo dideli, kiti – draugiški, o dar kiti – neigiami.

Kai pasidaro liūdna ir šiaip atrodo, kad pykstiesi pats su savimi reikia kam nors pasipasakoti. Geriausia kreiptis į žmogų su kuriuo jausmai – begalo dideli, bet jeigu tokio žmogaus neturi reikia kreiptis į žmogų su kuriuo palaikai labai gerus santykius.

Aš esu laimingas, nes turiu vienintelę kuriai jausmai begalo dideli ir dar turiu labai labai gerų draugų. (Ot aš pasigyriau. Kai parašiau šitą eilutę – nusišypsojau.) Būna kai „užplaukia“ bloga nuotaika… Ne visi sugeba pastebėti tą nuotaiką, tačiau artimi žmonės – pastebi. Ne visiem norisi pasipasakoti, bet reikia. Kažkokį sviestą sviestuoju čia dabar. Einam prie esmės.

*Mergi(yyyyy)nors vardas*, ačiū, kad esi ir šiandien išklausei (ptfu. išskaitei, nes kitas telefonas „nuduso“) mane supratai. Tu vienintelė pastebėjai, kad man kažkas blogai… Ačiū, kad priminei dainas – kurias reikia laikyti folderyje pavadinimu „Kai nerandi vietos“ (reiks tokį susikurt).

Na, o dabar perskaičiau ką parašiau ir noriu priminti visiems, Jums. Žmonės kurie gali Jums padėti – gali būti arčiau, nei Jūs manote… O jeigu norite pagelbėt kam nors – nereikia atvažiuoti, atnešti gėlių, nupirkti saldainių ar panašiai… Užtenka priminti žmogui ką jis turi.

Ir dar džiaugiuos, kad turiu blogą ir galiu pasidalinti su Jumis neigiamomis ir teigiamomis mintimis.
Ačiū, kad išklausėte išskaitėte mano mintis.
——
Pasataba-sau (po metų+): looks emo??? :]