Informacija apie kelionę.

Kelionės data: 08.08.20 (ankstyvas rytas) – 08.08.25 (01:00)
Kelionės laikas – 5 dienos.
Kelionės organizatorius – „Top turas“
Kelionės transportas – autobusas.
Įvertinimas: 8/10.
Visos nuotraukos – čia (picasa).

Pirmoji diena: Vilnius – Nachod.

Anksti ryte arba vėlyvą naktį t.y. 04:20 (nors turėjome išvažiuoti 04:00) išvažiavome iš Vilniaus stoties, vaikinas atsakingas už susodinimą vėlavo ir susodinimas vyko nesklandžiai. Sodinami buvo kelių grupių žmonės, iš skirtingų kelionių, nes kitas autobusas rinko žmones iš kito regiono. Kaune persėdom į kitą autobusą, su kuriuo važiavom visą kelionės laiką iki grįžimo į Lietuvą, kur vėl persėdom į kitą autobusą. O tada buvo labai ilga „sėdynių“ iškreipimo operacija – važiavom per visą Lenkiją ir ~50 km per Čekiją iki miestelio Nachod. Naktį atvykome į viešbutį „Černigov – Hradec Kralove“ (2 dešrelių*, turintis 3 žvaigdžutes viešbutis). Viešbutis beveik miestelio centre, kur 10 valandą vakaro užsidaro visos kavinės, barai. Lovų spiruoklės lenda į nugarą, bet geriau, nei sėdėti visą dieną autobuse.

Antroji diena: Nahod – Kutna Hora – Praha.

Rašant apie pirmos dienos viešbutį parašiau, kad jis 2 dešrelių. 2 dešrelių viešbutis todėl, kad pusryčiams įdeda dvi dešreles ir žiūri, kad nepaimtum daugiau. Žinoma dar gali pasiimti bandelių, sviesto, džemo, arbatos ir kavos, bet daugiau nieko. Tiesa… Ant dešrelių galima užsipilti garstyčių. Papusryčiavę išvykome į miestelį Kutna Hora, tai sidabro kasyklų miestas. Nuvežė mus į Visų Šventųjų kapinių koplyčią, kurios interjere naudojami žmonių kaulai:

Taipogi nuvažiavome pažiūrėti Šv. Barboros katedrą

Po Kutna Horos miestelio peržvelgimo, tęsėme kelionę ir vykome į Prahą. Atvykus į Prahą, mes „jamėm“ senamiestį, žydų kvartalą, Senamiesčio ir Respublikos aikštes, rotušės aikštę su astronominiu laikrodžiu (kai būna lygiai kiek nors valandų pvz.: 10:00, 11:00, 12:00, etc. Išlenda ten kažkokios figūrėlės ir pajuda). Poto kas buvo keista, tai turėjome laisvą valandėlę prekybos centre, kad nupirkti lauktuvių saviškiams į Lietuvą. Niekas nežinojo kiek pinigų, ko leisti, nes tai buvo tik antroji kelionės diena. Vakare nuvykome į nuostabų grojančių, spalvingų fontanų spektaklį:

Nuvykome į viešbutį Prahoje, pavadinimu „Olympik hotel ****“, nors turėjome miegoti „Olympik tristar“ viešbutyje, miegojome to pačio tinklo, tik 4 žvaigdžių viešbutyje. Nuo to mums tik geriau, nes nieko damokėti negalvojome ir nedamokėjome, o kodėl taip pasikeitė viešbutis – nesužinojom.

Trečioji diena: Praha – Karlšteinas – Karlovy Varai.

Atsikėlėm. Šį kartą Švediškas stalas – normalūs pusryčiai. Ir išvažiavom į Karlšteiną. Karlšteine yra viduramžių pilis, po kurią vaikščiojome. Siekiant, kad pilyje būtų tvarka, mus įveda į vieną kambarėlį, mums papasakoja apie jį ir tada veda į kitą. Na, o kol būnam kambarėlyje ir mums ką nors pasakoją – būname užrakinti. Tada ėjome į vaškinių figūrų muziejų, bet prieš tai pažiūrėjome vaizdus iš Čekijos, per kaleidoskopinį kino teatrą. Praėjome ir vėl turėjome laisvo laiko – pavalgyti, praeiti po suvenyrų parduotuvėles. Kadangi jau buvo trečioji diena, visi buvo susibendravę, draugiški tai šešiese nuėjome į kavinę – restoraną tikėdamiesi gauti gulešo sriubos ir „kniedilkių“. Gavom kažkokį atliekinį kniedilkį – su visokiom pievom įpjaustytą, bei neaišku kelintą kartą šildytą ir gulešas buvo ne sriuba, o šiaip įdėtas į lėkšte, taipogi su visokiom atliekom. Visko nesuvalgę, susimokėjom ir nuėjom į autobusą – tęsti kelionę. Nuvykome į Karlovy Varus, kur jaučiausi kaip namie, nes ten esu buvęs ankščiau. Pasivaikščiojome po miestą, kas norėjo ragavo tą šviežią, sūrų, karštą vandenį. Vėliau dauguma kilo į Dianos bokštą, o aš ten nekilau. Ėjau pasivaikščioti po miestą, pamačiau tikrąjį gyvenimą prie stoties. Taip ir prabėgo trečioji diena, grįžome į antrosios dienos viešbutį ir kas norėjo ėjo miegoti, o kas norėjo ėjo su naujais pažystamais tęsti pokalbius, plačiau pažinti žmones ir žinoma laistyti naujas pažintis.

Ketvirtoji diena: Praha – Nachodas.

Išsimiegojome, nes iš viešbučio išvykome ~09:30. Vykome apžiūrėti senosios, viršutinės Prahos dalies. Nuvykome kaip tik tuo metu, kai buvo pučiamųjų orkestro koncertas, tai spėjome pažiūrėti jo pabaigą. Tada ėjome į Prahos pilį – Šv. Vito katedrą (prie kurios buvo didelė eilė), karalių rūmus, Auksinę gatvelę. Vėliau aplankėme Valdšteinų rūmus su sodais. Ir galiausiai perėjome Karolio tiltą ir turėjome 4 valandas laisvo laiko. Poto vakare vykome į Nachodą, į „Černigov – Hradec Kralove“ viešbutį.

Penktoji diena: Nachodas – Vilnius.

Atsikėlėme anksti ryte, po 50km įvažiavome į Lenkiją, o vėlai vakare t.y. 01:00 jau buvome Vilniuje. Visa diena autobuse, tokia pati kaip ir pirmoji.

Šio įrašo nebūtų, jei nebūčiau su tuo susidūręs realybėje.
Šiame įraše nebus tikslaus laiko, tikslių vardų, faktų.
Šiame įraše pasistengsiu įsigilinti į pagalbos numerio 112 darbą, naudą IR „greitosios“ pagalbos darbą.
Šį įrašą galima užskaityti kaip skundą, kaip nuomonės išsakymą dėl Lietuvos „GREITŲJŲ“ būrių veikimo.

Situacija

Labai ankstus rytas. Žmogui pasidaro bloga, jis pradeda garsiai rėkti ir krenta akyse, šiokie tokie traukuliai. Aplinkui visi (maždaug 40 žmonių) žiūri, lyg žiūrėtų filmą – tetrūksta popkornų. Kelios moteriškės (duodu 99prc. Neturinčios jokios patirties su tokiais atvejais) gaivina, laiko, kad jis nesusitrenktų ko nors. Jaunuolis sušunka – „Vyrai, padėkit!“. Visi susižvalgo tarpusavyje ir nedrąsiai prieina vienas vyras, kuris palaiko vyriškį kuriam bloga. Tuo metu nuo pat pradžių, tas pats jaunuolis surenka 112 numerį, tikėdamasis iškviesti greitąją pagalbą. Nervingai surinkęs numerį, atsiliepusiam žmogui paaiškina situaciją, paaiškina kur atvažiuoti ir išgirsta atsakymą – „Mes greitosios nekviečiam, skambinkit 103“. Jaunuoliui berenkant 103 į greitosios pagalbos numerį paskambina moteris, paaiškina kas, kaip, kur. Pasako, kad reikia skubiai, nes žmogui sustreikavo širdis. Nors artimiausia ligoninė yra toje pačioje gatvėje, 2 minutės kelio. Greitoji atvažiavo po 40 minučių, kai vyriškis jau buvo atgaivintas neturinčių medicininio išsilavinimo moteriškių ir savanorių išgabentas į medicinos įstaigą. Greitoji atvažiavo pavėluotai, neskubant, be švyturėlių.

Pagalbos numeris 112

Kiek žinau, numeris 112 yra BENDRASIS pagalbos numeris.
Informacija iš svetainės – http://twww.sos112.lt, svetainės pavadinimas – „Bendrasis pagalbos telefono numeris 112“

Bendruoju pagalbos telefono numeriu 112 skambinkite tik tada, kai staiga iškyla reali grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai ar turtui ir kai pagalbos tarnybos turi nedelsdamos atvykti į nelaimės vietą bei suteikti skubią pagalbą.

Ar kas nors gali paaiškinti kodėl 112 negalėjo sujungti ir/arba iškviesti greitosios pagalbos?

Greitoji pagalba – 103.

Kaip jau rašiau situacijoje ↑ – greitoji atvažiavo per 40 minučių, nors jiems buvo pasakyta, jog atvejis sunkus ir reikia, kad skubiai atvažiuotų. Vieta tikrai žinoma – centras. Į greitąją skambino du kartus ir abu kartus apibūdino vietą, pasakė adresą. Greitosios taip niekas ir nesulaukė, t.y. sulaukė kiti žmonės, bet ne asmuo kuriam reikėjo pagalbos.

Keli klausimai Jums, į kuriuos norėčiau išgirsti Jūsų atsakymus, mintis.

Kas galėjo nutikti, jeigu aplinkui nebūtų žmonių ir vyriškis būtų vienas?
Kas galėjo nutikti, jeigu niekas jam nepadėtų, o tiesiog žiūrėtų?
Kodėl greitoji važiavo taip ilgai, kai kelias buvo tuščias (paryčiai)?
Kodėl 112 vadinasi bendrosios pagalbos numeriu?
Kodėl greitoji atvažiavo be švyturėlių?
Na ir žinoma Jūs galite sugalvoti savo klausimus, teiginius, mintis.

Manau, kad reikėtų Lietuvoje rimtai spręsti šią bėdą, nes, kol greitosios važiuoja, žmonės gali mirti.

Tikiuosi pilnaverčių diskusijų, kurios atkreiptų dėmesį ne tik paprastų žmonių, tokių kaip mes, bet ir už greitąsias pagalbas atsakingų žmonių žvilgsnio į (mano galva) šį greitųjų tarnybų vėlyvo reagavimo klausimą.