(Mano lempa.)
Ne į temą.
Prisiminiau, kad blogas juk asmeninis, ir ištisai kažko rimto, į temą rašyt ne man. O tuo labiau yra smagu prisiminti kaip, kas, kodėl keičiasi nuotaika. Tokių įrašų kaip šis – bus daugiau, gal dėl to kris mano skaitytojų skaičius, bet vėliau aš blogą galėsiu skaityti kaip dienoraštį / patarimų knygą sau.
O čia tas, kokių bus daugiau, bet šitam pavadinimo nesugalvojau:
-Pradžia
Tamsa, kuri ateina greitai.
Netoli, sukinėjasi aplinkui.
Sėdžiu, tikiuos, kad pradės lyti lietus.
Jis manęs nepasieks,
Mus skirs stiklas.
Aš turėčiau būti ne vienas,
Bet kur gi Tu?
Kodėl Tu kitoje pusėje, kur lija lietus?
O gal Tu ten, kur Tau geriau?
Aš nežinau.
Nemačiau. Ilgai nemačiau.
Kiek?
Kiekvienos dienos minutę skaičiuoju,
Ir laukiu kol susitiksime,
Kol pamatysiu ir apkabinsiu.
Man bus gera, nes žinosiu, kad Tu esi šalia.
Už lango stiprus lietus,
Jis nuvijo gražias mintis.
Sugaukit ir surakinkit jį,
Kai būsim kartu – paleiskit.
Lietus ne vienas, atėjo vėjas.
Jis pučia, laužo medžius, lyg jausmus.
O gal Tu viduje, o aš kitoj lango pusėj?
Šiandien ėjau ir neatėjau.
Kodėl?
Gal vėjas nupūtė mintis?
Gal lietus nuplovė norą?
Bet jie grįžo.
Mintys, noras, ilgesys.
Ištisai. Jie kartu su manimi.
Tas žodis – myliu,
Sako, kad jis banalus.
Ir Tu taip sakai.
BET. Jausmas, unikalus.
Kodėl?
Nes tik Tave taip myliu,
Nes tik be Tavęs negaliu…
Negaliu jaustis gerai.
Žinai?
Prisiminimai.
Mes jų turim gražių, labai gražių.
Dabar gyvenu jais.
Už jų laikausi, ne, greičiau jie mane laiko.
Šiaip.
Viso šito minčių kratinio esmė yra ta, kad
Tu man esi viskas,
Aš Tau jaučiu, tai, kas gražu,
Aš Tavęs pasiilgau,
Aš noriu, kad vėl užmigtume kartu,
Aš noriu Tave pamatyti,
Aš noriu Tave apkabinti.
Gana apie mane,
O ko nori Tu?
-Pabaiga.
P.S. Į blogą nuo šiol rašysiu daugiau asmeniškumų, turbūt bus daugiau spontaniškų įrašų.
P.P.S. Aš esu vibe‘ris. Tai dabar bus taip, vibe – pievom, nesąmonėm, keiksmažodžiam, “ką dabar veikiu” tipo pranešimam. Twitter - mini blogas, trumpi pastebėjimai, kurie gana įdomūs mano akiai.
