Vakar taip bijojau (na greičiau nenorėjau) šiandienos, kad bleemba. Taip norėjosi pirmadienį pramiegoti, niekur neiti, tiesiog gulėti ir nejudėti. Na žinoma, jeigu grotų muziką, tai tada būtų gana padori situacija. Bet, eh. Kaip Salomėja sakė – „Tomai, svajonės yra tam, kad būtų svajonėmis. Tik išpildyk kokią, ir jau jos netenki… Ne kas.„. Taip, kad šita svajonė nebuvo išpildyta, bet diena visai greitai prabėgo.

Šiaip nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nugalėjau save ir išsėdėjau visose pamokose, kaip sakant net iki biologijos nuėjau. Vis šis tas – pliusas sau pačiam.

Į lietuvių pamoką reikėjo rašinį atnešti, niekaip nesupratau ką rašyti ten reikia, tai prieš pirmąją pas mokytoją paklausiau apie ką reik rašyt ir t.t. Paaiškino, ėmiau ir parašiau per gramatiką, o po poros pamokų per skaitinius teko paskaityt. Pasakė, kad labai protingai, aiškiai ir bla bla. Na nežinau kur aš ten protą parodžiau, ar aiškiai kažką prirašiau. Bet rašiau 45 minutes ir gerai? Kažkas ne taip… Nebent vėl grįžau į savo bėgius, kai gramatika bus šūdas, o skaitiniai – gėris.

Tai va.. O dėl tų pamokų, greičiau dėl biologijos. Kaip prieš mokslo šaką, pamoką neturiu jokių priekaištų, bet blemba mokytojai, tai stogas nuvažiavęs. Nežinau į kurią pusę, bet, kad ji nesugeba valdyt savęs tai faktas. Kad ir šiandien. Sėdžiu, rašau ką ji diktuoja, o ji man iš oro – „Tomai, man rodos tu gali jau išeiti“. WTF? O tuo metu su niekuo nešnekėjau ir net nejudėjau. ;/ Sugadino jau sugadintą dieną.

Ai nu.. O kas ten iš klasiokų (jei skaitot) dėl dramos klausėt, tai asmeninių bėdų yra ir tiek. Nesigaus eit ir neisiu. Šiandien dar telieka iki papildomos matematikos nuvažiuoti ir diena baigta.

Tikriausiai protingiausia, kad tikrai nesusigadinti likusios dienos – eiti miegoti? Na, arba išsijunkti telefoną ir atjungti internetą. Bet mintys lieka mintimis. O gal kai grįšiu padaryti darbus sekančiom dienom? Na ten kokį lietuvių rašinį parašyti, pilietinio rašinį? Turbūt veikla bus geriausias blogų minčių „nustūmimas“.

Eilinį kartą dėkoju, kad išklausei.(:

Sako, kad jeigu pažadėjai, tai būk malonus – padaryk.

Buvau malonus ir bent pusę pažado Dovilei atlikau. Kad ir kaip tingėjau, kad ir kaip sveikatos nebuvo, bet vistiek. Kaip čia nepadaryti?  Pirmą kartą taip ilgai verčiau wordpress’o thems’ą, bet vistiek išverčiau. Visgi sekmadienis, filmą dar žiūrėjau tuo pačiu metu… Eh.. Bet galiausiai pažadą ištesėjau. Na bent pusę jo, o ryt kitą pusę. Viskas gana gerai gausis.

Taip, kad niekada nepamirškit išpildyti pažadų, nes poto patys nejaukiai bus viduje.

*Update 23:05.

Dasibaigiau. T.y. Pabaigiau Dovilei versti temas į lietuvių ir esperanto kalbą. Dėdė laptopas supyko, nes laikau jį ant šiltos kaldros, o jis ėmė ir užkaito, net kondicionierių įsijungė. Dabar taip daro „ūž, ūž, ūž“.. Šiandien jau trečią kartą jis taip, tai turbūt sako, kad per daug šiandien lovoj praleidau. Bet gi nesikelsiu dabar. Jau valandėlė teliko iki pirmadienio. O pirmadienis, gi tokia sunki diena… Kažkaip, net nežinau…

Nemėgstu pirmadienių. Nusprendžiau tik ką. Turbūt artimiausius metelius ir nepamėgsiu… Nors bala žino, kaip ryt galvosiu…

Šiaip, turbūt geriausi tokie būna su artimais žmonėm, artimais draugais ar dar kuom. Na žinoma, kiekvieną vakarą neprisėdės visi.. Bet retkarčiais pavakarieniauti su šeima yra labai smagu. Na ten, širdyje gerai poto būna. O ir bevalgant ramiai pakalbėti galima.. (Žinoma, jei pokalbis nesibaigia pykčiais ir riksmais).

Šiandien sekmadienis, visą dieną prabuvau namie, net pro duris nekišau nosies. Oras nepatinka man, toks tik į lovą verčia eiti, užsikloti ir gulėti. Tai galvoju, ot, bent kartu su šeimynėle pavalgysiu už ateinančią savaitę. Laukiu tos vakarienės, laukiu. Kol galiausiai išgirdau pasakyma – „eik, pasišildyk čenachu(i)s“. Nu gi bleeeemba… Atėjo mama, mat kompanijos palaikyt, bet vistiek nu. Valgai ir galvoji, o kodėl visi kartu nevalgom? Šūdas gavosi. Reikės kitą dieną bendrai vakarieniaut.

O čia visgi pirmą kartą taip nutiko, kad nepatiko, jog valgom ne kartu.

Dėl visko kaltas blogas oras.

Daina: Coliuke – Nesakyk Myliu (Decco Original Mix).

Klausytis/parsipūsti galite spaudžiant čia.

Žodžiai:

Niekada nesakyk, jog myli…

Kaip man ištarti Tau myliu, kai Tavęs nejaučiu.
Kaip man pasakyti jog myliu, kai Tavęs neturiu.
Sudaužęs kraujo stiklinę, išplėši mano krutinę,
Privertęs kentėti, mylėti, paliksi sielą tylėti..

Niekada nesakyk, jog myli…
Nes manęs jau nebejauti.
Aš šią naktį išeisiu tyliai,
Pasitiks angelai mane.

Niekada nesakyk, jog myli…
Nes manęs jau nebejauti.
Aš šią naktį išeisiu tyliai,
Pasitiks angelai mane.

Kaip pasakyti nekenčiu, kai išmokei suprast ką galiu,
Kaip ištarti myliu, kai sudeginai širdį trenksmu.
Palikęs kraujuot tyloje ištarsiu manęs nebėra,
Išeisiu kur meilė nebyra, nes gyvent toliau negaliu…

Niekada nesakyk, jog myli…
Nes manęs jau nebejauti.
Aš šią naktį išeisiu tyliai,
Pasitiks angelai mane.

Niekada nesakyk, jog myli…
Nes manęs jau nebejauti.
Aš šią naktį išeisiu tyliai,
Pasitiks angelai mane.

Niekada nesakyk, jog myli…

Vaizdingesnis pateikimas: www.def.lt/c

Taip, taip. reklama. žinau, kad nelabai gerai, bet negi gaila? Vistiek pinigų už tai negausiu. Bet pažintim sakoma, kad nemokamai galima paslaugas suteikti. :)

Žinau, klaida pavadinime. Turėtų būti ligonis, bet ai. Nesu didelis ligonis, tai galiu būt ir legonis.

Atvirai čia pasakojant savo bėdas, tai blemba užkniso mane jau tos ligos. Tai ranka lūžus, tai gerklė, tai viskas ok, tai gerklė. Visą vasarą (kas šūdiniausia) prakosėjau ir panašiai. Na gerai, ne visą, bet taip retkarčiais. Pradedu kosėt, prigeriu vaistų, pasveikstu, po kurio laiko vėl. Arba neišsigydau arba čia šūdas kažkoks vyksta. Na dabar tai suprantu, kad peršalęs – sloga, gerklė, kaulus laužo. Legonis ne dėl šitų, o dėl to, kad šiandien gerklė užtinus. :/ Nu tokia fui.

Į mokyklą vistiek einu ir gyvent reikia toliau. Nenoriu dabar prieš atostogas nelankyti pamokų. Biški ten pievų pridaryta yra, tai reikia susitvarkyt ir nenoriu skolų.

Kodėl nenoriu skolų? Gi visi žinot, kad skolos užknisa. Poto lakstai kai durnas, stengiesi viską susitvarkyti. Galva užkimšta dvigubai, ko nors nepadarai, nes pamiršti ir tada susigadini visus pažymius. O čia gi 10′ta klasė, tai mokytojai vis gąsdina su savo tais suknistais egzaminais.

Gerai, gerai. Keliuosi iš lovos, einu išnešiu šiukšles, palysiu po dušu, pasidarysiu daug litrų arbatos. Vakare gal į Lentvarį? Visai gundantis pasiūlymas. Reik gi bendraut su žmonėm, o ne sėdėt užsidariusiam… Nors bacilų nešiot nereik, tai čia dar neaišku kaip ten dėl vakaro.

Ačiū, kad išskaitei. Susirašysim. (:

Na jau turbūt ne naujas, nes turiu nuo rugsėjo 13-osios dienos. Su tėvais vis kalbėjom, kad reikia naujo fotoaparato… O dar ir akcijos neblogos pasitaikė, tai ir paėmėm šį nikon’ą. Charakteristikų nerašysiu, nes jų pilnas internetas. Objektyvas kit’inis, čia man taip Nerius paaiškino.

Mano, kaip NE prof. žvilgsniu, tai fotoaparatas nerealiai realus. Funkcijų labai daug, be manualo pusė iš jų net turbūt nebūčiau radęs. Bet dar mokytis ir mokytis.. Kaip sakant, kai turiu laiko jamu google ir ieškau visokių pamokų, paaiškinimų, patarimų. Na ir žinoma fotografuoju. Su laiku ir patirtis ateina, taip sakoma. Svarbu netingėti pažaisti su nustatymais.

Na, o nuotraukų kokybė iškarto jaučiasi. Tik kartais kažkaip prastokai gaunasi su fokusavimu. Na ta prasme, arba nedasuku, arba persuku tą fokusavimo apvalumą. Čia tik kažkokiais atvejais taip gaunasi, bet kokiais taip ir nesuvokiu…

Vat toks gyvenimas su tuo nikon’u. Ateityje reikės objektyvą kokį nusipirkt, bet ta ateitis turbūt dar labai toli… :D
P.S. Nuotraukas keliu į flickr‘ą, ne visas, o tik kai kurias atrinktas. Nes nematau prasmės kelti viską, kas yra nepavykę. :) Taip, kad jeigu kokie fotografai čia užsuks, būtų smagu sulaukti patarimų.

Vyksta ir jau gana ilgai. Nu tokios ne į temą, bet karai tai „nesveiki“. Pats nesugebi pateisinti savo veiksmų. Nu, bet tai blyn. Laiko neatsuksi, gi net tokia daina yra. Reikia gyventi toliau, bet norisi pasiimti praeitį su savimi. Ne tai, kas blogai, bet tai kas gražu. Taip, taip. Norėti niekas nedraudžia.

Tai leiskit man gyventi toliau ir pamiršti bėdas ir pabandyti geruoju atsverti tai kas blogai? Kaip atsverti? Na vat taip, kaip vaisiai būtų – vyšnios ir arbūzas. Ant skirtingų svarstyklių pusių. Tarkim arbūzas, tai kas blogai, uždėsi vieną ir svers daug, o vyšnios – tai kas gerai, bet su vyšniom norint atsverti arbūzą, reikia uždėti daug. Tai va. Leiskit man skinti ir ant svarstyklių dėti tas vyšnias, kad galėčiau aplenkti arbūzą? Na gal per dideles proporcijas panaudojau, bet vistiek. Mintį kam reikėjo – suprato. (Nors tikriausiai čia tik man ir tereikėjo).

Vidinių kovų sprendimas (kai galvoje bardakas).
Šitą tik ką sugalvojau susirašinėjant su M. Dariau tai ankščiau, bet dabar išsklaidžiau mintis ir žinau kaip pateikti tai Jums.
Atsidarot notepad’ą, word’ą, ar kokią nors teksto redagavimo programą,
Ir rašot belekokias mintis, kokios yra galvoj.
Išsaugot tą failą,
Ir redaguojat, dėliojat mintis pasinaudodami „cut/paste“ paslaugomis,
Vėl išsaugot tik kitu pavadinimu.
Atsidarot abudu failus ir palyginat ką, kaip sutvarkėt.
Turėtų kažkiek mintys susidėlioti į lentynas. Na bent man kartais padeda.

P.S. Pastaruoju metu visi įrašai keliauja į kategoriją „Pievos“ (asmeniškumai, kitaip tariant), tai jeigu jau kažkam atrodys, kad per daug (emo) stiliaus įrašai, tai galit neprenumeruoti. Kadanors, kai susitvarkysiu su bėdom ir turėsiu apie ką parašyti rimto – parašysiu, o dabar man ir asmeniškumai gerai. Kaip kažkada sakiau, kad blogą rašau – sau ir man nereikia priklausomybės kažkam. Sorry. (:

Apie neišsenkančia temą pašnekėt nusprendžiau. Nors tikriausiai išsemti galima, jei labai nori. Bet aš ne, tik šiaip. Šiokią tokią nuomonę paviešint.

Žinot, vat. Būna tokia situacija, kai atrodo, kad tikrai turi tam tikrus draugus, kurie tave palaikys belekokiu atveju, bet blemba… Nu būna toks laikas, kai atrodo, kad nieko nebeturi. Nu vat. Laptopas prieš mane stovi, ot neblogas draugas. Va. Atsiradau administracinę panelę, kurti įrašą ir rašau. Turiu gal 5 juodraščius, kur tik pavadinimas parašytas ir 0 minčių. Bet vistiek – pavadinimas, jau šis tas.

Taigi, kaip ten su tais draugais? Nežinau, kaip skirti kurie tikri, kurie ne. Nors, nelaimėj, sako pažinsi draugą, tai faktas. O jei nelaimėj nieko nepažinsi? Kas bus tada?

Arba žinot, kaip būna dar? Kai galvoji, kad šalia turi draugą(-ę) tikrą, na tą kuris padės kai reikės ir palaikys… Bet vat, kai nutinka bėda, tai „gruzinies“ ne tik dėl bėdos, bet dar ir dėl to, kad visgi to draugo neturi. Poto tas draugas vėl atsiranda. Čia irgi įdomiai būna, bet vistiek. Kažkokia nesąmonė.

O geriausias atvejis būna tada, kai draugo lyg nematai, tik retkarčiais pasiskambinat (na maždaug, kartelį per savaitę/dvi), bet bėdoje jis tau pasiryžęs padėti. Va čia, šiaip rimtai geras atvejis.

O šiaip.. Aplinkoj – daug pažystamu, bet kurie draugai? O šitam klausimui – minčių voratinklį reiktų pasidaryti.

Būna tokių prastų dienų, kai viskas labai užknisa. Na, pasakykit, kad ne – nepatikėsiu. Vistiek kokia minimum 1 per gyvenimą turi būti tokia. Atrodo, kad blogesnių negali būt, nors tikrai ateityje dar bus. Bet vistiek… Visą dieną stengėsi išlikti ramus, o vakare vistiek kas nors galutinai „daveda“.

Šiandien ryte į mokyklą ėjau pats, išėjau 15 minučių ankščiau, kad tik niekas neveštų. Tai padėjo labiau susikaupti mokykloje. Buvo atvejų, kai tikrai norėjau dingt iš ten ir nebepareit, bet negalima taip. Mano darbas mokytis, sėdėt tam durnyne. Bet be to durnyno – nebus ateities. Parėjau irgi pėstute, tik atgal ko tais ilgiau ėjosi. Turbūt dėl to, kad švietė saulė. Kaip sakant, kalta aplinka.

Grįžau, pavalgiau, pavarčiau knygas ir išėjau į miestą. Mat po pamokų šiek tiek paorganizavau su klasiokais susitikt. Nepastebėjau, kai prabėgo 1,5h ir paskambino mama. Maždaug važiuok namo ir bla bla bla. Principai suveikė – nevažiuosiu. Pasiginčijom, pasiginčijom. Ir pasakiau, kad nevažiuosiu, nors vistiek traukiau namo. Eh. Dar einant namo tėtis paskambino, kur esi? namo. Pokalbis truko visas 5 sekundes. Woohoo. Kaip sakant, klasiokai dar velnių atrašė, kad maždaug visus surinkau, o pats dingstu. Nu ką man padaryti, kad tokie durdomai namie vyksta?

Grįžau namo, pasidėjau nuotraukų įamžinimo aparatą ir išėjau iki parduotuvės. Negaliu būt namie – kažkokia netokia atmosfera. Nuėjau, nusipirkau keletą energetinių ir coca colos 2 litrus. Kaip sakant sveiką, bemiegę naktį planuoju apturėt. Mokysiuos ir dar gal kokių išpažinčių į blogą kalsiu. Pvz.: parašysiu ką nors apie draugystę, t.y. apie draugus. Hm…

O, dar kai dieną sulauki tokių frazių, kad ateisi ant kelių atsiprašinėt, tai nu blemba. Kad ir kas TU bebūtum, tai man tokių frazių nesakyk. Principai išlieka principais, bet su tokiais žodžiais tikrai perdėta. Dabar tikrai besikeikt telieka.

P.S. Visą laiką kažkokia didelė musė skraido ir į lubas daužosi. Einu atjungsiu ją, kad jai ir man ramiau būtų. Bent vieną gerą darbą padarysiu.