Žinot, neturėjau taip greitai kažko čia parašyti… Bet taip gavosi, kad reikia grandininį failą prasiųsti 10žmonių, per vieną valandėlę. Tai paplatinsiu, kad ir Jūs turėtumėte ką veikti. O aš kadangi paplatinsiu dar daugiau žmonių, tai mano ultra-top svajonė, turėtų įvykti? :D

Failas čia: Prasminga.pps

Na va. Kadangi turėčiau nerašyti, tai keli trumpi klausimėliai:

• Ar persiunčiate grandininius laiškus, failus, etc?
• Ką manote apie grandinines žinutes, kurios pasibaige – “Jeigu išsiųsi X žmonių, tai bla bla bla”?

Šiaip. Kažkada šitą failą jau turėjau ankščiau, bet neišsiunčiau. O kadangi šis vakaras toks “turiningas”. Tai dalinuos su Jumis. Šiaip visai protingų minčių radau tam *.pps faile. Taip, kad patariu jamt ir paskaityt, o toliau siųst neprivalot. Atleidžiu nuo tokios atsakomybės Jumis, nors žinoma ne man spręst.

Na, o pas mane viskas OK. Gyvenu OK. Į mokyklą vaikštau, vėlgi beveik OK. Tęsti? O gal kitą kartą? O jeigu kitas kartas neateis??? (;

Iki kito susirašymo, susimatymo, susimąstymo ar dar ko.

Cya. ;)

Kadangi šiandien mano gimtadienis, tai įdėsiu tai ko šiame bloge neplanavau dėti… Pirmas blogas buvo dalinai iš tokių nesąmonių, kokia bus žemiau, bet… Kartais juk reikia įdėti realybės į blogą?

Užsimiršęs buvau apie džiaugsmus…
Užsimiršęs buvau apie viską…
Tačiau vėl jaučiu, kad galiu atrasti džiaugsmą, jausmus, bendravimą…
Atrasti tai, kas sieja mus.
Praradimas. Jis toks skaudus… Vieni išeina, kiti ateina…
Tačiau praradus ką nors, reikia gyventi toliau…
Taip. Tai sunku, yra kurie to nežino, yra kurie tai žino…
Tačiau tikra, nuoširdi meilė būna vieną kartą…
Ta meile reikia naudotis, bet neišnaudoti…
Ir meilė gali išeiti, bet to niekas nenori…
Kai galvoji, kad meilė išėjo – suvoki, kad nieko kito taip nemylėjai…
Kartais būna, kai nieko nebenori… Bet meilė…
Ji išliks, Tau jos reikės… Gal ankščiau, gal vėliau…
Kartais atrodo, kad viskas nusibosta… Ir atrodo, kad meilė nusibosta…
Bet skuboti sprendimai, gali nuvesti takeliu į mišką…
Mišką, kuris apaugęs minčių krūmais, kuriuose galima pasiklysti…
Vaikas, su didele, daug jaučiančia širdimi…
Kur jis?
Gal jis tunelyje, o gal dykumoje stovi ir laukia…
Laukia savo šviesos, o gal vandens lašo…
Jis turi viską… Jis turėtų būti laimingas, bet…
O kas toliau? Niekas nežino… Reik gyventi ir pamatyti.
Iki pilnos laimės jam trūksta, jos laimės…
Dvi galvos – geriau, nei viena…
Dvi širdys – geriau, nei viena…
Juk dvi laimingos širdis yra geriau, nei…
Todėl.. Mes.
Mes. Tu ir Aš. Kartu? Taip. Ir tikiuosi, kad ilgai.

Tiesa… Nesenai rašiau – „Greitosios“ Lietuvos tarnybos. O vat vakar apie tai rašė Lietuvos Rytas. Jei reikia scano – mestelkit komentarą. Nufotkinsiu straipsniuką. :)

P.S. Dėkui už sveikinimus tiems, kurie sveikino. :)