Sekmadienis, pirmasis žiemos atostogų (moksleivių) sekmadienis, o aš sėdžiu namie ir žiūriu filmus.

Šiandien parsisiunčiau filmą “Šalin meilę” (aprašymas obuolyje) | “Down with love” ir jį žiūrėjau. Lengvas filmas, romantinė komedija, bet vistiek privertė pagalvoti kaip, ką, kur reikia daryti.

Klausimas – “ar verta nusileisti ir paleisti?”, atsakymą gal ir turėtų. Bet tai liks atsakymu ar veiksmu – priklauso nuo manęs.*
Nuo mūsų priklauso ar mes išvadas, po filmo, taikysime realybėje ar pasiliksime savo mintyse.

Kuris variantas geresnis – apmąstyti ir padaryti ar apmąstyti ir nedaryti?
Apmąstyti ir padaryti. Susiduriame su rizika, po kurios kas nors pagerės arba pablogės. Tačiau bent būsim bandę ir vėliau nereikės savęs graužti, kad net nepabandei.
Apmąstyti ir nedaryti. Tada pasistoja klausimas – kam mąstyti, jeigu nedarysime? Reikia nedaryti, kai 100procentų esi įsitikinęs, kad tai nieko nekeis, bet visgi. Tas 100procentų manau yra retas atvejis, juk turi būti bent 1 procentas, kuris būtų teigiamas.
Jeigu nežinai ką rinktis? Manau, kad reikėtų pasiimti balto popieriaus lapą, na gali būti languotas, o jeigu patinka raudonas. Svarbu tuščias lapas, kurį galėtum pasidalinti į dvi dalis. Pasidalinai? Dabar gali vienoj pusėj rašyti kažkokio veiksmo, sprendimo pliusus ir minusus, o kitoje lapo pusėje pasidaryk tokią pačia lentelę ir rašyk galimus pliusus, bei galimus minusus (po apmąstymų realizavimo, bei nerealizavimo).

_

Linksmų artėjančių Šv. Kalėdų. Puoškit eglutes, leiskit pinigus ant dovanų, arba gaminkit patys.

Susitikau šiandien su žmonėm su kuriais senai mačiausi, bendravau – super. Man dėmesio užtenka, todėl kalbėsiu ne apie save ir draugus, o apie vienos poros bendravimą.

Pora susideda iš dviejų žmonių: jų bendravimo, ryšio, veiksmų, a, b (tikiu, kad vietoje a, b prirašytumėte kitų apibūdinimų, todėl drąsiai galite naudotis savąja vaizduote).

Kadangi iš “pašonių” atrodė, kad ten draugauja ne x ir y, o 2x ir y (o iš šono tai atrodė nei padoriai, nei gražiai), tai teko šiek tiek kištis į svetimus reikalus, bet panelė Y pasipasakojo.

Situacija tokia: ponaitis X draugauja su panele Y, tačiau nesimato tos draugystės. Y daugiau laiko praleidžia su X draugu X*, nei su pačiu X. Einant kompanijoje, X’as nepaima Y už rankos, neapkabina ir panašiai. Visa iniciatyva, kai X ir Y lieka dviese būna Y rankose. Na, kaip Ji pati sakė:

Pirmas vaikinas, kurį turiu “užsiversti”.

Kaip sakant merginos atžvilgiu situacija tikrai prasta, bent mano akimis dairantis.

Ji uždavė klausimą man: ką daryt?  Atsakiau, kad nežinau, nes tikrai nežinau. Na, tikriausiai teks man pasikalbėti su tuo draugu X ir šiaip paaiškinti apie draugų statusus (nes tame irgi aplinkiniai mato bėdų) ir apie draugystes. Heh. Reik siųst X ir Y į kokį DarniPora.lt seminarą :D

Gero savaitgalio! :)

P.S. Situacija tikra, Y – mergina, X – draugas, X* – draugas nr.2. Jeigu dar kartą kažką panašaus rašysiu, tai vardus sugalvotus įvesiu, tik čia kažkaip matematiškai gavosi, bet heh. Sveika?. Gal.

(@)

Ateina laikas, kai turi pasakyti taip arba ne. Nesvarbu kokiu klausimu, bet atsakymą turi pateikti. Jis argumentuotas ar ne, bet kodėl kai kurie sako nežinau?

Gyvenime stengiuosi nesakyti nežinau, kai klausiama – pvz.: Ar gali ką nors padaryti? Ar gali būti kas nors toliau? Ir pnš. Žodelį nežinau, kuris parodo nesupratimą, nežinomybę – galiu pavartoti, kai manęs klausia ko nors mokytoja, ir tikrai nežinau atsakymo – pvz.: Kiek bus 2*2?, juk neatsakysi tuo atveju ne, tada sakai nežinau. (Nesijuokit, tokio atvejo dar neturėjau gyvenime, bet pavyzdį pateikti tai reikėjo (:)

Taip ar ne? Beveik “būti ar nebūti”. Kartais gali būt sunku apsispręsti/pasirinkti kokį atsakymą pateikti, bet… Reikia kitų nelaikyti nežinioje. Nežinia – juk tai lyg kalėjimas, iš kurio pabėgti negalima (apie nežinią reikėtų atskiro įrašo. Taigi, kad nėra ko čia apie ją daug įsiplėtoti).
Taip - sakome, kai sutinkame 100procentų, ir šiaip sutinkame su pasiūlymu, nuomone, ar šiaip su kuom nors. Ne - vartojame, kai nesutinkame, prieštaraujame.

Kai sakome taip, nebūtina argumentuoti kodėl, nes pareiškiate, jog jūsų nuomonės sutampa.
Atsakant ne, turbūt geriausia yra paaiškinti kodėl, kad poto kam nors nekiltų klausimų – “o kodėl?”

O čia tuom būdų, kur PinkCity rašė apie komentavimo paskatinimą, tai pasinaudosiu dirbtinu būdu, nors tas klausimas kyla savaime.

Ką pasirenkate Jūs – taip, ne ar nežinau?

Šį vakarą buvau spektaklyje “Vilnius – Dakaras“, kuris vyko Domino Teatre.

Informacija apie spektaklį:

Autorius: Sigitas Parulskis
Režisierius: Kostas Smoriginas
Muzika: Faustas Latėnas
Dailininkas: Gintaras Makarevičius
Vaidina: Konradas – Vytautas Šapranauskas; Odrė – Inga Jankauskaitė.
Trukmė: 1:25

Spektaklio aprašymas iš Domino Teatro svetainės:

Pagal Sigito Parulskio pjesę pastatyta komedija „Vilnius – Dakaras“ privers braukti juoko ašarą ne tik moteris, bet ir vyrus. Įsivaizduokite: dykuma, sugedęs lentyninis automobilis, ant automobilio padžiauti išskalbti apatiniai ir du dykumoje pasiklydę ekipažo nariai – vyras ir moteris. O gal tai tik dykumoje mirguliuojantis miražas? Kas ta dykuma, skirianti ir jungianti du žmones? Ar ekipažas – tai tik vienas šalia kito esantys žmonės?

Komedijoje „Vilnius – Dakaras“ Lietuvos žiūrovų pamėgti aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Inga Jankauskaitė atskleidžia vyro ir moters charakterių bei santykių subtilumą. Anot režisieriaus Kosto Smorigino: „Komedija prasideda kiekvieną kartą, kai susitinka du žmonės – vyras ir moteris. Ir visai nesvarbu kur jie– dykumoje, miške, ar kosminiame laive. Šis spektaklis – nuoširdus, žavingas ir linksmas, o svarbiausia reikalingas žiūrovui.“

Mano komentaras:

Spektaklis nebuvo itin ilgas, bet buvo juokingas ir verčiantis susimąstyti. Verčiantis susimąstyti apie gyvenimą būnant kartu. Porai privaloma pabūti tiktai dviem, atsiskyrus nuo visko. Visą gyvenimą reikia reikia mąstyti taip – “Ne tu, ne aš, o mes.” (čia jau Ugnė man šituos žodžius sakė). Jeigu mąstysite tik apie save, arba tik apie kitą – nieko doro neišeis. Visas problemas, iškilusius klausimus reikia spręsti kartu. Reikia sugebėti išsipasakoti vienas kitam. Pakeltas tonas – neparodo pykčio, o gali rodyti emocijas, gali išreikšti tai, kad žmogus kažką svarbaus norėjo pasakyti visą gyvenimą, bet nepasakė bijodamas, kad liks nesuprastas. Ir gyvenant, dirbant nereikia ieškoti kažko daugiau – svarbu nepamiršti to, ką turi. Nes vėliau gali gailėtis ir suprasti ką praradai.

Gana čia to minčių paketo. Šiek tiek susisteminsiu viską:

+ Laikas. Spektaklis neatsibodo ir nebuvo per trumpas.
+ Priverčia susimąstyti apie gyvenimą, buvimą kartu.
+ Aktoriai – nuostabūs, puikiai perteikia nuotaiką.
+ Super, kad vaidino 2 aktoriai. Nebuvo chaoso, kai būna antri, treti vaidmenys.

- Nėra. Nėra minusų. Visada jų randu, bet neradau. Negailiu tų 60LT. Buvo tikrai verta.
- Būtų puiku, jeigu Ugnė būtų irgi žiūrėjus šį spektaklį…

Mano įvertinimas:

10/10. Senai bemačiau kažką tokio prasmingo ir gražaus.

Vakar žiūrėjau nuotraukas iš Tuniso, o šiandien užsimaniau prisiminti stovyklą “Pasaka”, kuri yra Giruliuose. Ir niekaip nenusprendžiu kuri iš 2 jūros nuotraukų gražesnė. Gal yra galinčių pradėti?

Asmeniškai man antra nuotrauka gražesnė, nes ji yra tvarkinga… Kas šiuo metu yra priešingybė mano minčių tvarkai.

Va taip va. O jeigu komentuosit kuri nuotrauka gražesnė, būtų smagu jeigu argumentuotumėte savo pasirinkimą.

Ačiū.

Ronan Keating – If Tomorrow Never Comes

Nėra nė vieno žmogaus kurio gyvenimas nebūtų kalnuotas, vingiuotas, duobėtas.
Vieni kalnai didesni, o kiti – mažesni.
Vieni vingiai aštrūs, o kiti – švelnūs.
Ir taip galima rašyti apie daug ką..

Tačiau vieni jausmai – begalo dideli, kiti – draugiški, o dar kiti – neigiami.

Kai pasidaro liūdna ir šiaip atrodo, kad pykstiesi pats su savimi reikia kam nors pasipasakoti. Geriausia kreiptis į žmogų su kuriuo jausmai – begalo dideli, bet jeigu tokio žmogaus neturi reikia kreiptis į žmogų su kuriuo palaikai labai gerus santykius.

Aš esu laimingas, nes turiu vienintelę kuriai jausmai begalo dideli ir dar turiu labai labai gerų draugų. (Ot aš pasigyriau. Kai parašiau šitą eilutę – nusišypsojau.) Būna kai “užplaukia” bloga nuotaika… Ne visi sugeba pastebėti tą nuotaiką, tačiau artimi žmonės – pastebi. Ne visiem norisi pasipasakoti, bet reikia. Kažkokį sviestą sviestuoju čia dabar. Einam prie esmės.

*Mergi(yyyyy)nors vardas*, ačiū, kad esi ir šiandien išklausei (ptfu. išskaitei, nes kitas telefonas “nuduso”) mane supratai. Tu vienintelė pastebėjai, kad man kažkas blogai… Ačiū, kad priminei dainas – kurias reikia laikyti folderyje pavadinimu “Kai nerandi vietos” (reiks tokį susikurt).

Na, o dabar perskaičiau ką parašiau ir noriu priminti visiems, Jums. Žmonės kurie gali Jums padėti – gali būti arčiau, nei Jūs manote… O jeigu norite pagelbėt kam nors – nereikia atvažiuoti, atnešti gėlių, nupirkti saldainių ar panašiai… Užtenka priminti žmogui ką jis turi.

Ir dar džiaugiuos, kad turiu blogą ir galiu pasidalinti su Jumis neigiamomis ir teigiamomis mintimis.
Ačiū, kad išklausėte išskaitėte mano mintis.
——
Pasataba-sau (po metų+): looks emo??? :]

Gaila, kad nespėjau daugiau pafotkint…

Kai gauni gražius žodžius, kurie priverčia nusišypsoti, tai yra tobulo gyvenimo požymis?

Mažuti, nebijok šypsokis.
Tu supranti, tu žinai ir gali.
Tau sunku, bet mes kartu , mes ne po vieną.
Esam ne aš ir ne tu, esam mes.
Aš nežinau gal tau ir baisu, gal baugum, o gal ir gera.
Bet tu jauti, juokiesi, tu myli.
Tu pats sakai, kad širdis plaka stipriau.
Sakai, kad mažai yra tik to ko akivaiždžiai mažai.
To ko daug, niekada nepamatysi.
Žinai, šypsotis verčia tavo ašaros, tavo juokas, tavo širdis.
Mylėti leidžia tavo ištisos svajonės, tavo perdėtas rūpestingumas.
Bet tu esi čia su manimi.
Tu gyveni ir to užtenka.

Ačiū Tau.

(Patransleitinsiu Jums, mielieji, prasmę. Žodžiai rašyti KAŽKADA (data turėtų būti, kažkur aplink įrašą). Skirta: nuo merginos, vaikinui)

Vyksta dideli bandymai mano naujam blog’e :)

Po truputuką kuriuosi, šiuo metu ieškau tinkamo dizaino.